Open today from 10:00am to 5:00pm
lt en jp

Kalbino: Ineza Stankovskytė, Yasufumi Nakashima

Vertė: Yasufumi Nakashima, Ineza Stankovskytė

Redagavo: Milda Rimkutė-Kraśko

 

BalticAsia kalbina filmo „Persona Non Grata“ kūrėjus

Šiais metais sukanka 75 metai, kai Kaune rezidavęs Japonijos vice konsulas Chiune Sugihara išdavė gyvybės vizas žydų pabėgėliams, Antrojo pasaulinio karo metu bėgusiems nuo Holokausto. Šiai sukakčiai pažymėti spalio 13 d. Kauno „Romuvos“ kino teatre įvyko pasaulinė  filmo „Persona Non Grata“ apie Ch.Sugiharą premjera. Šio filmo pristatymas – neeilinis įvykis Lietuvoje, kadangi lietuviai tapo pirmaisiais, kuriems buvo suteikta galimybė pamatyti režisieriaus Cellin Gluck kurtą istorinį filmą. Tuo tarpu premjera Japonijoje yra numatyta š.m. gruodžio 5 d.

Lenkijoje nufilmuotame filme, kuriame veiksmas nukeliamas į 1934 – 1955 m. laikotarpį,  vaidmenis atliko tarptautinė aktorių grupė iš Japonijos, Prancūzijos, Lenkijos ir Rusijos. Žiūrovai turės galimybę įvertinti garsaus japonų aktoriaus Toshiaki Karasawa pastangas įkūnyjant Chiune Sugiharą, kurio istorija iki pat šių dienų nepalieka abejingų ir išlieka drąsos, žmogiškumo ir atjautos simboliu. Ch.Sugiharos žmoną suvaidinusi aktorė Koyuki Lietuvos žiūrovams geriausiai žinoma dėl savo vaidmens režisieriaus Edward Zwick filme „Paskutinis samurajus“ („The last samurai“).

Neatsitiktinai pasirinktas ir kino teatras „Romuva“- rugsėjį Lietuvoje apsilankę filmo kūrėjai nusprendė, kad šis istorinis kino teatras, veikęs tuo pačiu metu, kai ir Ch.Sugihara dirbo Kaune, bus geriausia vieta premjerai.

Šia nepaprasta proga BalticAsia gavo neelinę galimybę vieną valandą pabendrauti su filmo režisieriumi Cellin Gluck bei pagrindiniais filmo aktoriais Toshiaki Karasawa (Chiune Sugihara) ir Koyuki (Yukiko). Šis interviu buvo įsimintinas mums ne tik dėl to, kad  vyko pirmosios pasaulyje filmo premjeros metu, bet ir todėl, kad klausimus uždavėme nė nematę filmo. Bet gal taip – dar įdomiau?  Pradėkime, o tada jau bus matyti.

B.A.: Kaip prasidėjo Jūsų bendradarbiavimas su režisieriumi Cellin Gluck?

T.K.: Vienas mano mėgstamiausių filmų – amerikiečių komedinė drama Klystkeliai (Sideways, 2004) – buvo perdirbtas būtent režisieriaus C.Gluck. Kai pamačiau naują versiją, ji mane labai sužavėjo. Tiesą sakant, man jau teko galimybė su juo padirbėti, nors tebuvo vos kelios progos pasišnekučiuoti artimiau. Nepaisant to,  sutikęs jį, panorau  ir vėl kartu dirbti. Kai grįžau į Japoniją, pats susiradau C.Gluck telefono numerį, kontaktus, ir paskambinau jam tiesiai į Los Andželą. Nutarėme, kad būtų šaunu vėl susieiti ir bendradarbiauti. Šis pokalbis įvyko prieš ketverius metus! Nuo tada ir prasidėjo mūsų bendros kūrybos kelias šiame filme.

B.A.: Kas Jums buvo sunkiausia perteikiant Chiune Sugiharos asmenybės portretą? Galbūt Jums teko dėl to netgi kažko atsisakyti, paaukoti?

T.K.:Pirmiausia nelengva buvo tai, kad apie Chiune Sugiharos asmenybę yra labai mažai informacijos, ypač lyginant su jo žmona Yukiko, kuri parašė apie jį knygą. Kadangi jis dirbo žvalgybos pareigūnu, vienintelis mums žinomas jo charakterio bruožas yra santūrumas ir uždarumas. Aš įsivaizduoju, kad jo darbas buvo apipintas daugybe paslapčių, kurių jokiais būdais negalėjo atskleisti net po darbo, net savo šeimos nariams. Nėra jokios informacijos apie tai, ką jis galvojo, kai masiškai išdavinėjo žydams tranzitines vizas. Įsivaizduoju, kad tuo metu turėdamas šeimą, jis rizikavo savo bei savo šeimos narių gyvybėmis… bet niekas iš tikrųjų nežino, kodėl jis visa tai darė. Viskas šioje istorijoje yra labai paslaptinga. Taigi tokiomis aplinkybėmis sunkiausia tampa laisvė ir atsakomybė jį pavaizduoti taip, kaip pats noriu ir įsivaizduoju. Kaip bebūtų, tuo pat metu vaidmuo turėjo būti atliktas taip, kad dėl jo nebūtų gėda Chiune palikuonims. Dirbdamas dariau viską, kad taip nenutiktų. Kita vertus, mano nuomone, informacijos apie jį trūkumas reiškia jo profesionalumą darbe, tad turėtume tai vertinti pozityviai.

B.A.:Ar Jūsų suvokimas apie Antrąjį pasaulinį karą ir holokaustą Europoje pasikeitė, kai įsitraukėte į filmo Persona Non Grata filmavimą?

T.K.:Mano nuomone, karas buvo sukeltas žmonių, kurie nemokėjo pasakyti ačiū arba atsiprašau. Žmonių, kurie vaikystėje nemokėjo atsiprašyti, ir vėliau tapo, pavyzdžiui, prezidentais ar ministrais pirmininkais… Kai tokie žmonės susiduria vieni su kitais akis į akį, nebūna nei vieno atsiprašančiojo ir tai neišvengiamai veda į konfliktą. Tai yra egocentrikų kova prieš savo ir kitų ego. Karo pradžia visada paremta kvailomis dingstimis ir kvailais vaidais. Diskriminacija iš esmės pasižymi tomis pačiomis ypatybėmis. Užpuolikai visada yra linkę pamiršti, ką padarę, bet aukos – niekada. Kitas įdomus dalykas yra tai, kad Chiune Sugihara atvyko į Kauną tada, kai situacija Antrajame pasauliniame kare ėmė darytis drastiška. Jis nebuvo tiesiogiai įsitraukęs į karo eigą, bet visa tai vienu metu vyko ir jo gyvenime. Aš jaučiu, kad tai – likimas. Kai Sugihara praleido vakarą su žydais, pabėgusiais iš Lenkijos į Lietuvą, – tai taip pat likimas. Jeigu tai nebūtų buvę žydai, galbūt jis nė nebūtų pasižymėjęs kokiais ypatingais nuopelnais. O jo nuopelnai iškilo, nes kai kuriems jo dėka išsigelbėjusiems žydams pavyko Izraelyje pelnyti aukštas pareigas. Jeigu jie nebūtų stengęsi surasti Chiune Sugiharos, galbūt šiandien mes nieko apie jį nė nežinotume. Be to, spėju, jeigu pabėgėliai būtų buvę kitos tautybės, ši istorija taip pat būtų galėjusi baigtis kitaip.

 

Likusią interviu dalį galite skaityti internetiniame "Baltic Asia" puslapyje.