2020 07 29 Sugiharos namuose vyko oficiali ceremonija, kurios metu Sugiharos namams buvo įteikta finansinė parama iš Gifu prefektūros Japonijoje.
 
Ceremonijoje nuotoliniu būdu dalyvavo Gifu prefektūros gubernatorius Hajime Furuta, Lietuvos garbės konsulas Gifu prefektūroje Yukio Murase ir Yaotsu miestelio meras Masanori Kaneko, Lietuvos ambasadorius Japonijoje J.E. Gediminas Varvuolis. Ceremonijoje taip pat dalyvavo ir žodį tarė Sugiharos fondo valdybos pirmininkas Ramūnas Garbaravičius, Kauno miesto meras Visvaldas Matiošaitis bei VDU rektorius Juozas Augutis.
 
2020 metų koronaviruso pandemija smarkiai palietė ir Sugiharos namus. Kaip ir dauguma muziejų bei mažų organizacijų Sugiharos namai pirmą kartą per 20 metų, 3 mėnesiams sustabdė muziejaus veiklą. Sustojus turistų srautams iš Japonijos bei pasaulio, Sugiharos fondas nebesurinko pakankamai lėšų reikalingų muziejaus išlaikymui. Tad be galo esame dėkingi Gifu prefektūros žmonėms už jų gerumą. Taip pat norėtume padėkoti ir Japonijos ambasada Lietuvoje, kurie neliko abejingi šiuo sudėtingu laikotarpiu ir skyrė savo laiką ir energiją organizuojant ne tik šį renginį bet ir komunikuojant tarp muziejaus ir Gifu.
 
Sugiharos namuose 1939 - 1940 rezidavo ir dirbo Japonijos vice-konsulas Chiune Sugihara, kuris 1940 metų vasarą išdavė 2139 „Gyvybės vizas“ taip išgelbėdamas apie 6000 tūktstančius žydų gyvybių. Šiandien Sugiharos namai yra laikomi draugystės simboliu tarp Japonijos ir Lietuvos. Esame begalo dėkingi Gifu žmonės už jų gerumą bei galimybę toliau tęsti muziejasu bei fondo veiklą.
 
Priimdamas paramą iš Gifu Sugiharos fondo valdybos pirmininkas Ramūnas Garbaravičius tarė šią kalbą:

Gubernatoriau Hajime Furuta, Lietuvos garbės konsule Yukio Murase, Yaotsu mere Masanori Kaneko, Jūsų ekscelencija  Japonijos ambasadoriau Shiro Yamasaki, ponios ir ponai,

Džiaugiuosi galėdamas šią ypatingą akimirką sveikintis su Jumis ir per jus su visais nuoširdžiais Japonijos žmonėmis, kurie vertina savo tėvynainio Chiunės Sugiharos žygdarbį, kurie žino, kad būtent Kaune, šiuose namuose, prieš aštuonis dešimtmečius buvo išduotos Gyvybės vizos.

Šiemet mus visus ištikę išbandymai pandemijos akivaizdoje privertė darsyk suvokti, kas yra solidarumas ir atjauta. Išbandymai palietė visus. Tarsi užsidarė visos durys. Ištuštėjo ir Sugiharos namai, į kuriuos pastaraisiais metais plūdo žmonės iš viso pasaulio, o ypač iš Japonijos. Mes, prieš dvidešimt metų įkūrę Sugiharos fondą „Diplomatai už gyvybę“, džiaugiamės, kad mūsų pastangos sulaukė tokio plataus atgarsio, bet karantinas tapo dar vienu iššūkiu, kaip išlaikyti šią unikalią vietą..

Išgirdę apie sudėtingą situaciją, kurioje atsidūrė muziejus, Gifu prefektūra, Lietuvos garbės konsulatas Gifu prefektūroje bei Yaotsu miestelis, kuriame taip pat įamžintas Chiune Sugihara atminimas ir kuris jau daugelį metų skatina mainus su Kaunu ir su Lietuva, nusprendė suteikti paramą, kad Sugiharos namai galėtų išsilaikyti ir tęsti savo misiją.

 Mes esame labai sujaudinti ir dėkingi už paramą, be kurios mums tikrai būtų labai sunku išgyventi.

Lietuviai turi patarlę „draugą nelaimėje pažinsi“. Ši parama, o ir kitų Japonijos žmonių pagalba rodo, kad Japonijoje mes turime tikrų draugų. Sunkiu laiku mums aukoja ir mūsų draugai ir visai nepažįstami žmonės. Aukoja ir ženkliomis sumomis, ir visai nedaug.

Nuostabu, kai žmonės aukoja savo laiką, pinigus, jėgas, kad prisidėtų prie Sugiharos atminimo išsaugojimo. Šis veikimas keičia juos ir jie keičia pasaulį. Jų aukos yra didžiulės ne tiek pinigine išraiška, kiek nuoširdumu. Juk yra pasakyta: "Iš tiesų sakau jums: ši vargšė našlė paaukojo daugiausia iš visų, kurie įdėjo į atnašų skrynią. Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius."

Man labai atmintin įstrigo Toros eilutės – Tas, kas išgelbėjo vieną vaiką – išgelbėjo pasaulį. Nei Sugihara, nei Zvartendijkas negelbėjo pasaulio, jie gelbėjo žmogų po žmogaus, vaiką po vaiko. Bet kiek daug pasaulių jie išgelbėjo!

Ir tai darė tyliai bei pasiaukojančiai, tarsi iliustruodami mintį, kurioje susisiekia tiek Biblijos, tiek Toros, tiek samurajiški principai – gerus darbus reikia daryti slaptojoje. Jie tiesiog elgėsi taip, kaip privalo elgtis žmogus ir negalvojo, kad daro žygdarbį.

Labai svarbu išmokti Sugiharos pamoką, kad ir vienas žmogus, atlikdamas savo pareigą prieš žmones ir prieš Dievą, gali išgelbėti pasaulį. Tačiau tai supras ir įvertins ( o gal ir nesupras ir neįvertins) tik ateinančios kartos. Bet ar tai svarbiausia?

         Jei šiame pasaulyje yra stebuklų, tai jie yra susiję ne su technologijomis ir institucijomis, bet su žmogaus širdimi ir žmogiškumo slėpiniais. Nors esu tiksliųjų mokslų adeptas, tačiau manau, kad ne statistika yra svarbiausia, bet žmogaus tikėjimas, kad nuo jo labai daug kas priklauso.

Suprantu ir diplomatijos misiją ieškant pusiausvyros tarp atminties ir užmaršties, tarp teisingumo ir susitaikymo. Bet tuo pat metu sakau, kad žmogaus viduje taip pat nuolat vyksta derybos tarp konformizmo ir kilnumo. Bet kuriuo atveju, neabejoju, kad tai yra medžiaga, iš kurios statosi tiltai tarp tautų ir civilizacijų. Tai yra bendrasis vardiklis leidžiantis vieniems kitus suprasti.

Darsyk dėkoju mūsų draugams Japonijoje už ištiestą pagalbos ranką, už tai, kad jie atpažino Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ veikloje pastangas statyti tiltus tarp Japonijos ir Lietuvos, Japonijos ir Europos. Tai ne tik garbės reikalas: tai teikia stiprybės, įpareigoja nepavargti ir stiprina tikėjimą prasminga ateitimi.

 

Ačiū jums labai!