Šiandien dirbame nuo 10:00 iki 17:00 val.
lt en jp

Gimė 1900 m. sausio 1 d. Jaocu miestelyje, Gifu prefektūroje.  Antrasis sūnus tėvo Jošimizu ir motinos Jacu šeimoje (iš viso penki berniukai ir viena mergaitė).

1907 m. pradeda lankyti Kuvanos pradinę mokyklą. Pereina į Nakacu, o paskui į Furuvatari mokyklas.

1912 m. aukščiausiais įvertinimais baigia Furuvatari mokyklą. Pradeda lankyti Nagojos Daigo Chugaku (jaunimo ir vidurinė mokykla).

1917 m. baigia vidurinę mokyklą. Neišlaiko Keidžo universiteto Medicinos mokyklos stojamojo egzamino.

1918 m. įstoja į Vasedos universitetą. Specializuojasi anglų literatūroje.

1919 m. išlaiko Užsienio reikalų ministerijos egzaminą stipendijai gauti. Įstoja į Harbino Gakuino valstybinis universitetą. Mokosi rusų kalbos.

1920 m. vieneriems metams išsiunčiamas į armiją kaip atsargos leitenantas.

1921 m. miršta Čiunės motina Jacu Sugihara.

1923 m. baigia Harbino Gakuino valstybinį universitetą Kinijoje. Gauna auščiausius įvertinimus.

1924 m. paskiriamas tarnautoju Harbino Japonijos ambasadoje.

1930 m. tampa Harbino Gakuino universiteto profesoriumi.

1932 m. tampa Mandžiūrijos vyriausybės Užsienio reikalų ministerijos deleguotu konsulu.

1933 m. Mandžiūrijos vyriausybės Užsienio reikalų ministerijos paskiriamas Šiaurės Mandžiūrijos geležinkelio vadovu; Rusijos ir planavimo skyriaus vadovu.

1934 m. rezignuoja proteste dėl kinų gydymo.

1935 m. sugrįžta į Japoniją. Veda Jukiko Sugiharą.

1936 m. rugsėjo mėn. gimsta pirmasis sūnus Hiroki. Paskiriamas antrosios kategorijos vertėju Japonijos ambasadoje Rusijoje.

1937 m. pradeda dirbti vertėju Japonijos pasiuntinybėje Helsinkyje, Suomijoje.

1938 m. gimsta antrasis sūnus Čijaki.

1939 m. paskiriamas Japonijos konsulu Lietuvoje. Apsistoja Kaune (Kovno).

1940 m. gimsta trečiasis sūnus Haruki. Čiunė Sugihara išduoda vizas lenkų pabėgėliams. Tampa Japonijos konsulu Čekoslovakijoje, per Berlyną.

1941 m. pradeda dirbti vyriausiuoju konsulu Kionigsberge.

1942 m. pradeda dirbti vyriausiuoju konsulu Rumunijoje.

1945 m. baigiasi II Pasaulinis karas. Sugiharų šeima įkalinama rusų internuotų asmenų stovykloje Rumunijoje.

1946 m. per Transsibiro geležinkelį ir Nachodkos uostą grįžta į Japoniją.

1947 m. Koan-Maru laivu grįžta į Hakatos uostą Japonijoje.

Apsigyvena Fudžisavos mieste, Kanagavos prefektūroje (viena valanda kelio nuo Tokijo). Miršta trečiasis sūnus Haruki. Dirba Pasauliniui taikos fondui.

1948 m. miršta Setsuko Konuma (Kikuči).

1950 m. Tokijo ir JAV paskiriamas Jungtinių Valstijų karinio pašto vyriausiuoju valdytoju.

1951 m. gimsta ketvirtasis sūnus Nobuki. Pradeda dibti Jungtinių Valstijų prekybos kompanijoje.

1952 m. tampa Sanki prekybos vadovu.

1954 m. tampa Nikolaj rusų kalbų mokyklos profesoriumi. Pradeda dirbti vertėju Japonijos Mokslo ir Technologijų agentūroje.

1957 m. dirba N.H.K. televizijoje, tarptautiniame skyriuje.

1960 m. tampa Maskvos padalinio vadovu Kavakamio prekybos kompanijoje ir Čori prekybos kompanijoje.

1965 m. tampa vykdomosios valdžios atstovu Kokusai Koeki kompanijoje Maskvoje.

1968 m. p. Nišri, „Sugiharos paveldėtojas“, suranda Čiunę.

1969 m. Čijunė aplanko Izraelį; apdovanojamas Izraelio vyriausybės. Nobuki gauna visą finansavimą (stipendiją) Hebrajų universitete.

1976 m. Čiunė Sugihara išeina į pensiją.

1984 m. medžių sodinimas Izraelyje Sugiharos garbei.

1985 m. gauna „Teisingas tarp tautų“ apdovanojimu, kurį įteikia Izraelio Holokausto memorialo atstovas Jadas Vašumas.

1986 m. liepos 31 d. miršta, sulaukęs 86 m.

1989 m. gauna Niujorko Antidifamacijos Sąjungos „Apdovanojimu  drąsą“.

1990 m. Niujorke gauna Šario Zedeko ligoninės Jeruzalėje „Raulio Valenbergo apdovanojimą“. Jukiko Sugihara rašo savo autobiografiją.

1991 m. Miro Ješivos mokykla Brukline įsteigia „Sempo Sugiharos stipendiją“. Gatvė Lietuvoje yra pavadinta Čiunės Sugiharos vardu.

1992 m. Humaniškumo kalnelio paminklas, kurį dedikavo Jaocu gimtasis miestelis. Sugihara apdovanojamas Nagasakio Taikos premija.

1993 m. Jukiko aplanko Jungtinių Valstijų Holokausto memorialinį muziejų. Ten aplanko Sugiharos paminklinę lentą. Japonų vidurinės mokyklos nagrinėja Sugiharos pasakojimą anglų kalbos vadovėlyje.

1994 m. Baro Ilano universitetas atidaro Sugiharos centrą. Sugiharos palikuonys su šeimomis aplanko Japoniją.

1995 m. gauna Holokausto žodinio istorinio projekto apdovanojimą.

Jukiko Sugihara aplanko Mirą Ješivą Brukline, Niujorke. Sugiharos ekspozicija atidaroma Simono Visentalio Tolerancijos muziejuje.

Holokausto vakarienės metu pagarbą išreiškia Stivenas Spilbergas

Jukiko Sugiharos autobiografija „Vizos gyvenimui“ išleidžiama prancūzų, portugalų ir anglų kalbomis.