Šiandien dirbame nuo 10:00 iki 17:00 val.
lt en jp

Perla Frankel (1939 m. spalio 1 d.)

Prie Japonijos ambasados būriavosi daugybė žmonių, besistumdančių ir belaukiančių savo eilės. Tačiau Vilekas vis dėlto pateko vidun. Jis apsidairė aplink ir kiemo tolumoje pamatė vartelius, vedančius į sodą. Įėjęs į sodą pamatė virtuvės duris. Jas atidaręs pamatė tarnaitę japonę. Ši nužvelgė Vileką nustėrusiu žvilgsiu ir nusilenkė, Vilekas taip pat. Po daugybės lankstymųsi vienas kitam Vilekas pakilo laiptais viršun ir puolė varstyti visų kambarių duris. Viename kambaryje jis išvydo nustebusį konsulą Ch. Sugiharą. „Kaip jūs čia patekote?“ – paklausė jis vokiškai. Vilekas papasakojo, kaip pateko į konsulatą. Atsiprašinėdamas  įsibrovimą paaiškino, kad jam žūtbūt reikia gauti vizas savo šeimai, nes jis turi du vaikus. Konsulas Ch. Sugihara tylėdamas išklausė pasakojimo, paėmė plunksnakotį ir paklausė: „Kuo jie vardu?“ Kai Vilekas su vizomis išdygo prieš konsulato pastatą, niekas nesuprato, kaip jis sugebėjo patekti vidun. „Stebuklas, – tepasakė jis. – Su Dievo pagalba aš esu stebukladarys.“

 

Nina Admoni Wertans (1932 m. lapkričio 17 d.)

Aš, Nina Wertans, gimiau 1932 m. lapkričio 17 d. Varšuvoje, Lenkijoje. Ten bėgo mano vaikystė – iki 1939 m. rugsėjo 1 d., kai naciai užpuolė Lenkiją.

Šeima pasitarė ir nusprendė mus išsiųsti į Vilnių, Lietuvą, kur gyveno mano Szeszkin linijos močiutė. Vokiečių armija artėjo, bet mūsų šeima manė, kad karas ilgai neužsitęs.

Kai rusai okupavo Vilnių, mano dėdė Mironas Szeszkinas buvo uždarytas į kalėjimą ir netrukus ištremtas į Sibirą. Sovietų kariai naktinis ėmė daryti kratas mūsų namuose, ieškodami „kapitalistų“.

Važiuodama traukiniu į Kauną, tuometinę laikinąją Lietuvos sostinę, mano mama iš chasido, studijavusio Mir ješivoje, sužinojo, kad jis vyksta į Kauną pas Japonijos konsulą gauti tranzitinės Japonijos vizos ir Curasao vizos, kurią išduodavo Nyderlandų konsulas Janas Zwartendijkas. Šie du dokumentai galėjo garantuoti galimybę išvykti iš bolševikų okupuoto Vilniaus. Nyderlandų konsulas mums išdavė dokumentus, liudijančius, kad vykstant į Curasao vizos nereikalingos, o Japonijos konsulas Sempo Sugihara išdavė mums tranzitines Japonijos vizas. Tuomet mes sovietų valdžios Vilniuje paprašėme leidimo išvykti iš šalies ir jį gavome.

Kelionė traukiniu iš Maskvos iki Vladivostoko Sibiro geležinkeliu buvo ilga, ji truko apie dvylika dienų. Peizažas  lango dažniausiai buvo baltas, tik kur ne kur galėjai pamatyti medžių. Traukinys dažnai stodavo, mes išlipdavome kiekvienoje stotyje, kurios buvo gana mažos, kad galėtume apsidairyti. Stotyse buvo daug ženklų su užrašu „Kipiatok“ („karštas vanduo“). Tai buvo vienintelė prekė, kurią galėjome įsigyti kelionės metu.

Kai atvykome į Japoniją, mus apžiūrėjo vietinės valdžios atstovai. Tėvai labai bijojo, kad mums nebus leista išlipti į krantą, o mane uždarys į karantiną, nes kol keliavome visą mano veidą išbėrė raudonais spuogais. Man užrišo skarelę ir einant pro inspektorių liepė žiūrėti į žemę. Mums pasisekė ir mes nuvykome į Kobę. Čia mes apsistojome jaukiame viešbutyje, kuriame, kaip manė mano tėvai, aš galėsiu gauti medikų pagalbą niekam nekrisdama į akį. Atsimenu, kad po tokios ilgos kelionės lova man pasirodė labai minkšta ir prabangi. Kai pasveikau, persikėlėme į kitą viešbutį – japoniško stiliaus, su akmeniniu sodu, kuris man labai patiko. Kambariai buvo atskirti judamomis ryžių popieriaus pertvaromis ir durimis.


Edith Hamer Finkelstein (1937 m. gegužės 14 d.)

Gimiau 1937 m. gegužės 14 d. Kaune, Lietuvoje. Tėčiui neblogai sekėsi importo ir eksporto verslas, o mano senelis buvo vienas Tauragės lentpjūvės savininkų. Mūsų šeima buvo didelė. Galvodama apie ateitį, mano mama gimdyti važiavo į Kauną, tuometinę Lietuvos sostinę. Gimimo liudijime ši vieta turėjo būti lengviau atpažįstama nei mažas Klaipėdos miestas, kur tuomet tėvai gyveno. Kaune buvo maža žydų ligoninė. Mane pavadino Edith (Edita) tėčio mamos garbei ir atminimui, be to, šis vardas suprantamas įvairiomis kalbomis.

Klaipėdą okupavus vokiečiams, mano tėtis turėjo atsisakyti savo verslo ir išvykti iš miesto. Pirmiausia apsistojome Tauragėje, kur gyveno mano seneliai, vėliau persikėlėme į Kauną. Vis aiškiau matėme, kad šioje pasaulio dalyje žydams darosi nesaugu.

Vizas išvykti gavome iš Japonijos konsulo Chiune Sugihara Kaune, 1940 m. liepos 24 d. Mes galėjome gauti vizas, nes mano tėtis buvo kilęs iš Rytų Prūsijos ir turėjo vokišką pasą. Visi mano mamos giminės turėjo lietuviškus pasus. Naciams okupavus Lietuvą, jie buvo išvežti į Kauno getą. Beveik visi mamos giminės buvo sušaudyti Devintajame forte.

Mums pasisekė. Gavome vizas, pažymėtas ir 8 numeriais. Mamos pase buvo įrašas, kad aš esu jos vaikas.