Zigmas Vitkus

2024 metų Tolerancijos žmogus - Zigmas Vitkus - nuosekliai gilinasi į prieštaringas ir jautrias istorijos temas, tokias kaip Holokaustas, jo atmintis, lietuvių tapatybės klausimai. Savo įžvalgas jis pateikia ne tik moksline kalba, bet yra aktyvus publicistas – ne tik keliantis problemas, bet ir siūlantis konstruktyvius jų sprendimo būdus.

Zigmo Vitkaus ceremonijos kalbos ištrauka:

<...>

Vis dėlto greitai supratau, kad norėsiu kalbėti ne tiek apie toleranciją, kiek apie NE-toleranciją. Nes abi laikysenos yra neatsiejamai susijusios.

Galvojau kalbėti apie netoleranciją kvailystei politikoje, netoleranciją chamizmui politikoje, netoleranciją oportunizmui politikoje ir ypač – apie netoleranciją brutaliai jėgai, iškeliamai aukščiau už teisę.

Tada bandžiau sau apibrėžti, kas yra kvailystė politikoje, ir supratau, kad tai ne tik negalvojimas apie savo žodžių ir veiksmų pasekmes, bet – dar svarbiau – sąmoningas noras negalvoti. Kas yra „chamizmas“ politikoje? Tai užgaulus, agresyvus, žeminantis elgesys, kuriuo siekiama dominuoti. Oportunizmas? Tai gerai žinoma – tikslo siekimas nesilaikant principų ir pažadų. O jėgos iškėlimas virš teisės – tai, ką dabar su dideliu nerimu, pasipiktinimu ir liūdesiu stebime žvelgdami į Rytus ir – deja – į kitą Atlanto pusę. Į tironų bandomą pajungti Vašingtono, Džefersono, Sėdinčio Jaučio, Martino Liuterio Kingo, žemę.

Visi šie žmogaus netobulumo aspektai – kvailystė, chamizmas, oportunizmas, galios iškėlimas – iš esmės reiškia bendro gyvenimo taisyklių nepaisymą, kuris ne kartą privedė pasaulį prie baisių nelaimių – tokių kaip abu Pasauliniai karai, Holokaustas ar stalinizmo nusikaltimai žmonijai.

Vis dėlto geriausiai mano mintis šiandien gali išreikšti tik menas. Perskaitysiu Jums Zbigniewo Herberto eilėraštį, kurį išverčiau specialiai šia proga. Šį eilėraštį dažnai skaitau ir klausau. Jis apmąsto II PK patirtį, bet, kaip ir visa gera poezija, yra apie dabartį. Eilėraštis vadinasi „Pono Cogito žinia“. Ponas Cogitas yra kaip mūsų Kukutis, tik miestietis.

Pono Cogito žinia

Eik ten kur išėjo anie iki tamsios ribos
ieškodami auksinės nebūties vilnos tavo paskutinio atlygio

Eik tiesus tarp tų kurie parklupdyti
tarp tų kurių pečiai nusukti ir parblokštų į dulkes

išgyvenai ne tam kad gyventum
mažai laiko liko reikia liudyti

būk drąsus kai protas apgauna būk drąsus
galų gale tik šitai bus įskaityta

o Pyktis tavo bejėgis tebūna kaip jūra
kai tik išgirsi pažemintų ir sumuštų balsą

ir tegu neapleidžia tavęs tavo sesuo Panieka
šnipams žudikams bailiams – jie laimės
eis į tavo laidotuves ir su palengvėjimu bers trečią grūdą
o kinivarpa pateiks nugludintą tavo gyvenimo aprašymą

ir neatleisk nes ne tavo galioje
atleisti vardu tų kurie buvo išduoti auštant

Saugokis nereikalingos puikybės
vis žvilgčiok į veidrodį į savo paiką veidą
kartok: buvau pašauktas – bet ar tikrai nebuvo geresnių

saugokis širdies sausros mylėk šaltinį ryto metą
paukštį nežinomu vardu ąžuolą žiemą
šviesą ant sienos dangaus spindesį
jiems nereikia tavo šilto atodūsio
jie yra tam kad sakytų: niekas tavęs nepaguos

būk budrus – kai šviesa kalnuose duoda ženklą – kelkis ir eik
kol kraujas srūva krūtinėj supdamas tavo tamsiąją žvaigždę

kartok senus žmonijos užkeikimus pasakas ir legendas
nes taip įgysi gėrį kurio neįgysi kitaip
kartok didingus žodžius kartok juos atkakliai
kaip ir tie kurie ėjo per dykumą ir žuvo smėlyje

o apdovanos tave už tai tuo ką turi po ranka
juoko papliūpa mirtimi šiukšlių krūvoj

nes tik taip būsi priimtas į šaltų kaukolių ratą
į savo protėvių ratą: Gilgamešo Hektoro Rolando
gynusių karalystę beribę ir pelenų miestą.

Būk ištikimas Eik